Kas galėtų pagalvoti, kad dabar mums taip įprastai atrodantys kapinėse esantys antkapiai kažkada būtų buvę nesuvokiamas dalykas. Juk laidojimo papročiai turi gilias tradicijas, ir bėgant metams šios labai keitėsi. O kaip buvo laidojami žmonės mūsų šalyje, kaip tą darė protėviai?
Seniausia kapavietė
Laikoma, kad pati seniausia kapavietė yra rasta Donkalnio saloje, Biržulio ežere. Čia į salą būdavo atgabenami numirėliai. Nėra aišku, kaip atrodydavo jų antkapiai, nes pastarieji per tūkstančius metų suiro, pasikeitė ir tapo tiesiog mišku, užaugo medžiais ir žolėmis. Archeologai džiaugiasi, kad jiems pavyko atkasti tuos lobius – seniausių Lietuvos teritorijoje rastų žmonių liekanų. Įdomu ne tik, kaip atrodė tuometinio žmogaus skeletas (o jis panašus kaip ir visoje Europoje, Azijoje), bet ir, kaip, su kokiais papročiais žmonės būdavo laidojami.
Panašu, kad pomirtinis gyvenimas jau tada audrindavo žmonių vaizduotę, numiręs žmogus atrodė nejudrus tarsi miegantis, ir savas ir svetimas tuo pačiu metu. Todėl tekdavo imtis priemonių, kad numirėlis tikrai toks ir liktų, nejudrus, nebegalintis grįžti, pakenkti ir kažkaip trikdyti įprasto gyvenimo. Dėl to laidojimas vykdavo ežere esančioje saloje, kur paprastai žmonės nesilankydavo, o tam, kad ten nuplauktum, buvo reikalinga turėti valtį, plaustą, luotą. Taigi, tikima, kad numirėliai, jeigu netyčia prisikeltų, tikrai nebegalėtų grįžti. Taip pat jiems būdavo laužomi sąnariai – randama daug skeletų su po mirties sulaužytais keliais. Dar į akių, burnos, ausų ertmes prikišama gyvūnų nagų ir dantų, taip tarsi užsandarinant ertmes, idant numirėlis tikrai nebegalėtų nieko matyti, jausti, ir jeigu prabustų, tai jau verčiau užmigtų ir nebeprisikeltų. Dar Lietuvos teritorijoje randama ir tokių skeletų liekanų, kuriems ant akių uždėti gintariniai diskai, tuo pačiu tikslu – kad prabudęs numirėlis negalėtų nieko matyti.
Sovijaus mitas
Labai senas apie indoeuropiečių laidojimo papročių kismą kalbantis Sovijaus mitas pasakoja apie kelis etapus, kaip buvo laidojami žmonės. Tas būdas, kuriuo dabar laidojame mes (kasame į žemę, supilame kapą, ant jo įtvirtinami antkapiai) buvo viena tarpinė stotelę. Sovijus numirė, pateko į pragarą, iš ten atėjo jo paimti sūnūs, kurie pirmiausiai jį palaidojo žemėje, jam tai nepatiko, tada pakabino ant liepos šakos, jam tai nepatiko, galiausiai sudegino jį ugnyje – tai jam patiko. Taigi, Sovijaus mitas kalba apie kelis skirtingus laidojimo būdus, kurie buvo populiarūs, bet dabar jau nebėra vartojami, pavyzdžiui, kabinimas ant liepos šakos.